Sveiki, aš esu Martynas Janėnas
žmogus, kuriam kalnai tapo antraisiais namais. Nuo pirmųjų žingsnių kalnų takais žinojau, kad tai bus kelias, kuriuo noriu eiti visą gyvenimą. Kopiant aukštyn, kur orą skaldo tik vėjas ir tyliai traškantis sniegas, pajunti save tikrą ir nevaržomą.
Esu įkopęs į Monblaną, kur ryto saulė, lyg auksu palietusi sniego keteras, atvėrė visą Alpių didybę. Užlipau ir į Elbrusą, kuriame ledinis šaltis išbandė ne tik kūną, bet ir valią. Ant Kilimandžaro viršūnės pasitikau saulėtekį virš Afrikos lygumų – tarsi stovėčiau pasaulio stoge, kur žemė susilieja su dangumi. O Aconcagua – milžinė tarp Andų – tapo tikru išbandymu, kur kiekvienas žingsnis priminė: kalnai neskuba, todėl ir tu turi išmokti kantrybės.
Kalnai man – tai kelionė į save. Tai vieta, kur atsiveria tikri jausmai, kur išnyksta nereikšmingi dalykai, o lieka tik žingsnis, kvėpavimas ir viršūnė, kuri visada laukia.
Pasiekimai
Kopimas į Mont Blanc man buvo ne tik fizinė, bet ir vidinė kelionė. Tai buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų pajutau, ką reiškia žengti į aukštumų pasaulį – į vietą, kur oras tampa plonesnis, kur kiekvienas žingsnis turi prasmę.
Prasidėjo viskas nuo ankstyvo ryto, kai dar tamsoje užsidėjau kuprinę ir ant ledyno pasitikau pirmuosius saulės spindulius. Ledo kirvis skambėjo įtemptame ritme, o sniego traškesys po spaudžiamais kampinomis buvo tarsi priminimas, jog čia šeimininkauja gamta – ne žmogus.
Kuo aukščiau kilo saulė, tuo labiau jutau, kaip kalnas tiria mano kantrybę. Vėjas stiprėjo, o šaltis smelkėsi per pirštines, bet žinojau, kad čia atėjau dėl viršūnės ir dėl savęs. Paskutinė atkarpa buvo lėta, kupina gilaus kvėpavimo ir sąmoningo žingsniavimo – toks būna tikras kopimas.
Ir kai pagaliau atsistojau ant viršūnės keteros, atsivėrė visas Alpių grožis – beribis, baltas, didingas. Tai buvo akimirka, kai supratau, kad kalnai manęs nepaleis. Kad jie taps keliu, kuriuo norėsiu eiti dar ir dar.
Mont Blanc buvo tik pradžia, bet būtent čia gimė tikrasis noras siekti daugiau, kilti aukščiau ir atrasti save ten, kur prasideda tikras kalnų pasaulis.
Kopimas į Elbrusą man buvo pirmoji rimta akistata su tikra aukštikalnių jėga. Čia pajutau, ką reiškia ne tik kovoti su nuovargiu, bet ir su pačiu kalnu, kuris kiekvieną minutę primena: čia nieko negausi lengvai.
Naktinis šturmas prasidėjo tyliai — tik žibintuvėlių šviesos sklaidė tamsą, o sniegas po kojomis girgždėjo taip, tarsi pats kalnas klausytų kiekvieno žingsnio. Kylant aukštyn vėjas stiprėjo, o temperatūra krito žemiau visko, prie ko buvau pratęs. Net pirštinės nebesulaikė šaltuko, kuris smelkėsi iki kaulų.
Vienu metu, kai vėjas bloškė į šoną, o matomumas sumažėjo iki kelių metrų, atrodė, kad laikas sustoja. Čia suprasti labai paprasta: kalnas tavęs nei palaikys, nei paguos — viskas priklauso tik nuo tavo sprendimų ir noro eiti.
Paskutinė atkarpa buvo lėta, bet atkakli. Oras plonas, kvėpavimas gilus, o mintys — aiškios: žingsnis po žingsnio, ir tiek. Kai pagaliau pasiekiau viršūnę, Elbrusas atsivėrė visu gražumu — didžiulis baltas kupolas virš debesų jūros.
Tai buvo akimirka, kuri privertė suprasti, kad tikras augimas vyksta tada, kai peržengi savo ribas. Elbrusas buvo ne tik įveikta viršūnė — tai buvo pamoka apie discipliną, užsispyrimą ir tikėjimą tuo, ką darai.
Kilimandžaras nėra sunkiausias kalnas techniškai — bet jis turi savo charakterį ir savo tempą. Čia viskas vyksta lėčiau, ramiau, tarsi pats kalnas diktuotų ritmą. Ir būtent tame ritme slypi iššūkis.
Kelionė prasidėjo džiunglėse, kur oras šiltas, drėgnas ir kupinas garsų. Kiekviena diena atrodė kaip keliavimas per skirtingą pasaulį: iš žalios lapijos į rūkų slėnius, iš juodų uolų į plikas aukštikalnių lygumas. Kilimandžaras keičiasi greitai, bet tuo pat metu atrodo laukiantis — tarsi stebėtų, ar tu pasiruošęs eiti toliau.
Kuo aukščiau kylama, tuo labiau jauti, kad čia ne skubėjimas laimi, o kantrybė. Kiekvienas žingsnis turi būti ramus, sąmoningas — „pole pole“, kaip sako vietiniai. Lėtai, bet užtikrintai.
Viršūnės šturmas prasidėjo naktį, kai dangaus skliautą draskė žvaigždės, o oras tapo aštresnis nei bet kur kitur. Lėtas kopimas per šaltą pelenų šlaitą buvo tarsi meditacija: tik kvėpavimas, tamsoje šviečiantys žibintai ir nuolatinė mintis „dar truputį“.
Ir kai galiausiai išvydau pirmąją saulės juostą virš Afrikos lygumų, pajutau kažką nepaprasto — ne triumfą, o ramybę. Tą gryną, tylią ramybę, kuri ateina tik po ilgos, nuoseklios kelionės.
Kilimandžaras man buvo apie ritmą, apie buvimą čia ir dabar, apie supratimą, kad viršūnė — tik viena akimirka, o visa esmė slypi keliuose, kuriais ten eini.
Aconcagua yra toks kalnas, kuris nepuola iš karto — jis tave „virškina“ lėtai. Tai ne techninis iššūkis, o gryna, nefiltruota kova su aukščiu, vėju ir savo pačio ribomis. Čia supranti, kad niekas nevyksta greitai: ne aklimatizacija, ne judėjimas, ne laukimas. Viskas — savo laiku.
Pirmosios dienos slėnyje buvo kupinos karščio, dulkių ir ilgų, monotoniškų žygių. Atrodė, kad kalnas testuoja kantrybę, dar prieš leisdamas priartėti prie ledinėmis sienomis apsuptos viršūnės. Oro trūkumas pradėjo jaustis jau pirmuose aukščio stovyklose — kvėpavimas lėtėjo, o žingsniai tapo sunkesni.
Kiekvienas kilimas aukštyn ir leidimasis žemyn aklimatizacijai buvo tarsi dar vienas ratas šiame žygyje. Aconcagua nieko neatleidžia: nei skubėjimo, nei per didelio pasitikėjimo savimi. Jei peržengi ribą — kalnas tave grąžina atgal.
Viršūnės dieną pasitiko ledinis, sausas vėjas. Jis ne pūtė — jis pjovė. Temperatūra rodė minusą, kuris jautėsi dar žemiau, o oras tapo toks plonas, kad net paprasčiausias žingsnis reikalavo pastangų. Bet būtent tada atsiranda tas vidinis tylus balsas: „Dar vienas žingsnis. Dar truputį.“
Paskutinė atkarpa — ilga, akmenuota, atvira vėjui — buvo sunkiausia. Bet kai pagaliau atsistojau ant viršūnės, viskas susilygino: visas nuovargis, visas pastangų svoris išgaravo akimirksniu. Atsivėręs Andų peizažas buvo laukinis, žalias ir aštrus — lyg pats kalnas pagaliau būtų atskleidęs savo tikrąjį veidą.
Aconcagua mane išmokė, kad aukštis nėra priešas — jis tik veidrodis. Jis parodo, kas tu esi, kai liki tik su savimi, su vėju ir su begaline tylos erdve.
Denali yra viena iš tų viršūnių, kurios nepasiduoda. Ji nepasitinka švelniai ir neduoda lengvų pergalių. Čia viskas — grynas laukinis šaltis, žvarbus vėjas ir ledinė tuštuma, kurioje žmogus tėra laikinas svečias.
Pirmasis bandymas atrodė daug žadantis. Aklimatizacija ėjosi sklandžiai, komanda stipri, ritmas geras. Bet kuo aukščiau kopėme, tuo aiškiau jutome, kaip kalnas pradeda keistis. Iš pažiūros ramus dangus virto debesų siena, o paskutiniojoje stovykloje vėjas įsibėgėjo taip, kad palapinės virto įtemptais būgnais. Artėjant šturmo laikui, tapo akivaizdu: oras ne tik prastas — jis pavojingas. Sprendimas buvo sunkus, bet būtinas: apsisukti.
Antrasis bandymas prasidėjo su nauja viltimi. Geresnė fizinė forma, daugiau patirties, stipresnis pasiruošimas. Ir vis dėlto, Denali vėl parodė savo tikrąją prigimtį. Likus vos dienai iki viršūnės, paskutinė stovykla atsidūrė audros epicentre. Vėjas švilpė taip, kad net kvėpuoti buvo sunku, o temperatūra krito iki skaičių, kurių nenorėtum išbandyti ant savęs. Palapinės linko, sniegas kaupėsi akimirksniu, o lango šturmui — tiesiog nebuvo.
Vėl tas pats sprendimas: pasukti atgal. Ne dėl valios trūkumo, ne dėl pasiruošimo — dėl pagarbos kalnui ir gyvybei.
Denali man yra priminimas, kad ne kiekvienas bandymas turi baigtis viršūne, kad suprastum jo vertę. Kartais didžiausia pergalė yra išmintis grįžti. Ir būtent ši išmintis gimsta tik aukštikalnėse, kur tu ir gamta stovite akis į akį, be jokių kompromisų.
